— Tu rimtai į tokius dalykus eini? — paklausė draugė, kai prasitariau, kur ruošiuosi šeštadienį.
— Ne, einu tik dėl smalsumo, — atsakiau. — Bus apie ką papasakoti.
Tuo metu nuoširdžiai tikėjau, kad einu pasilinksminti. Buvau įsitikinusi skeptikė, mananti, kad visa tai — gražus teatras lengvabūdiškiems žmonėms. Niekada nemaniau, kad tas vakaras privers mane susimąstyti rimčiau, nei tikėjausi.
Pradžia be jokio teatro
Pirmiausia nustebino tai, ko nebuvo. Jokių žvakių miglos, jokio paslaptingo balso, jokių pažadų pakeisti mano likimą. Kambarys buvo paprastas, šviesus, o pokalbis prasidėjo įprastu klausimu: kas šiuo metu mane labiausiai jaudina.
Tada supratau, kad tai, ką vadina būrimas kortomis, labiau priminė ramų pokalbį nei pranašystę. Specialistė neskubėjo nieko teigti. Vietoj to ji uždavinėjo klausimus — tokius, kurių sau seniai nebuvau uždavusi.
Klausimai, kurių vengiau
Vienas iš jų buvo paprastas: kodėl jau pusę metų atidėlioju sprendimą dėl darbo? Aš pradėjau aiškinti apie aplinkybes, laiko stoką, netinkamą momentą. Bet kuo daugiau kalbėjau, tuo aiškiau pati išgirdau, kad visa tai — tik pasiteisinimai. Tikroji priežastis buvo baimė.
Korta ant stalo nieko man neįsakė. Ji tiesiog davė pretekstą garsiai pasakyti tai, ką buvau nustūmusi į pasąmonės kampą. Ir būtent tas garsus ištarimas viską pakeitė.
Ne magija, o veidrodis
Grįžusi namo ilgai galvojau, kas iš tikrųjų ten įvyko. Joks antgamtiškas dalykas neperskaitė mano ateities. Tačiau aš pirmą kartą per ilgą laiką nuoširdžiai pažvelgiau į savo dvejones iš šono.
Dabar suprantu, kodėl tiek žmonių grįžta. Ne dėl pažado, kad viskas bus gerai. O dėl retos progos sustoti ir įsiklausyti į save be skubėjimo, be vertinimo, be telefono skambučių pertraukiant mintis.
Ką pasakyčiau buvusiai sau
Jei galėčiau grįžti į tą šeštadienio rytą, pasakyčiau pati sau: nereikia nei tikėti, nei netikėti. Tiesiog ateik atvira, ir žiūrėk, ką pamatysi. Skepticizmas yra sveikas dalykas — jis saugo nuo naivumo. Bet kartais jis ir užkerta kelią patirčiai, kuri galėtų ko nors išmokyti.
Aš vis dar nesu žmogus, kuris savo gyvenimą grindžia simboliais. Sprendimus priimu pati, remdamasi protu ir faktais. Tačiau tą vakarą supratau svarbų dalyką: kartais mums reikia ne atsakymo iš išorės, o tinkamos progos išgirsti atsakymą, kuris jau buvo viduje.
Tas pokalbis su drauge
Po savaitės vėl susitikau su ta pačia drauge.
— Na, ir kaip? Buvo juokinga? — paklausė ji šypsodamasi.
— Ne visai, — atsakiau. — Bet pagaliau parašiau atsistatydinimo prašymą.
Ji nustebo. Aš irgi. Galiausiai sprendimą, kurį pusę metų atidėliojau, padariau ne dėl kažkokios pranašystės — o todėl, kad pirmą kartą leidau sau apie jį garsiai pagalvoti.
