Japonijoje tai vadina „shinrin-yoku” – miško maudynėmis. Skandinavai turi „friluftsliv” – gyvenimo lauke filosofiją. O lietuviai, nors tokio termino neturime, tą patį jausmą pažįstame puikiai: kai po savaitgalio miške ar prie ežero grįžtame namo tarsi kiti žmonės.
Tačiau tyrimai rodo, kad daugelis miesto gyventojų gamtoje praleidžia mažiau nei valandą per savaitę. Ir ne todėl, kad nenorėtų – tiesiog ritminis gyvenimas, darbas, įsipareigojimai nepaliko vietos tokiai „prabangai”. Kas būtų, jei pasakytų, kad net trumpas kontaktas su gamta gali duoti apčiuopiamą poveikį sveikatai?
Ką sako mokslas apie gamtos poveikį
2019 metais žurnale „Scientific Reports” publikuotas tyrimas parodė stebinančius rezultatus. Mokslininkai iš Exeterio universiteto išanalizavo beveik 20 tūkstančių žmonių duomenis ir nustatė, kad tie, kurie gamtoje praleidžia bent 120 minučių per savaitę, praneša apie žymiai geresnę savijautą ir sveikatą nei tie, kurie gamtos aplinkoje nebūna visai.
Įdomiausia – nesvarbu, ar tai vienas ilgas pasivaikščiojimas, ar kelios trumpos išvykos. Svarbus bendras laikas. Dvidešimt minučių parke per pietų pertrauką, pusvalandis vakare prie upelio – visa tai sumuojasi.
Kitas tyrimas, atliktas Stanfordo universitete, parodė, kad vaikščiojimas gamtoje tiesiogine prasme keičia smegenų veiklą. Tiriamųjų grupė, kuri pusantros valandos vaikščiojo po žaliąsias zonas, rodė sumažėjusį aktyvumą prefrontalinėje žievėje – srityje, susijusioje su ruminacija, t.y. obsesyviu neigiamų minčių sukimu galvoje.
Miesto parkai: neįvertintas resursas po nosimi
Vilniuje yra daugiau nei 60 parkų ir skverų, Kaune – virš 40, Klaipėdoje – apie 30. Dauguma miesto gyventojų iki artimiausios žaliosios zonos gali nueiti per penkiolika minučių. Tačiau statistika rodo, kad daugelis tuo nesinaudoja reguliariai.
Problema dažnai ne laiko trūkumas, o percepcija. Parkas atrodo kaip kažkas, ką darome savaitgalį, su šeima, specialiai suplanuotai. Tačiau tyrimai siūlo kitokį požiūrį – integruoti gamtą į kasdienybę mažomis dozėmis.
Rytinis kavos puodelis ne virtuvėje, o ant suolelio skvere. Telefono skambutis ne biure, o vaikštant parko takeliu. Pietų pertrauka ne prie kompiuterio, o po medžiu. Tokie maži pokyčiai nereikalauja papildomo laiko, tik kitokio sprendimo.
Kodėl mums sunku išeiti į lauką
Čia susiduriame su paradoksu. Žinome, kad gamta naudinga. Norime būti lauke. Tačiau vis tiek liekame patalpoje. Priežastys dažniausiai prozaiškos, ir vasarą jos ypač juntamos.
Kai temperatūra pakyla virš 30 laipsnių, išeiti į parką vidurdienį tampa iššūkiu. Tačiau tikroji problema prasideda grįžus. Perkaitęs butas neatgaivina – priešingai, sukelia dar didesnį diskomfortą. Naktį sunku užmigti, dieną sunku susikaupti. Todėl daugelis renkasi likti patalpoje su ventiliatoriumi ir uždangstytais langais, prarasdami vertingas valandas lauke.
Atsiranda užburtas ratas: vengiam karščio lauke, bet ir namuose nuo jo nepabėgam. Rezultatas – nei gamtos malonumų, nei poilsio.
Namų mikroklimatas kaip tiltas į gamtą
Sprendimas, kurį vis dažniau renkasi miestiečiai, yra komfortabilios bazės sukūrimas. Kai žinai, kad namuose tavęs laukia maloni vėsa po vasaros kaitros, daug lengviau išeiti į lauką ir mėgautis saule be baimės, kad grįžęs kentėsi įkaitusiame bute.
Modernūs oro kondicionieriai leidžia grįžti iš parko į atvėsintas patalpas – kūnas atsipalaiduoja, miegas kokybiškesnis, o kitą dieną vėl norisi išeiti. Be šios galimybės daugelis vasarą tiesiog užsidaro namuose su užtrauktomis užuolaidomis ir vengia bet kokio aktyvumo lauke.
Psichologai pastebi įdomų efektą: kai žmonės turi patogią „bazę”, jie drąsiau leidžiasi į mažiau kontroliuojamas aplinkas. Tas pats principas veikia su gamta – jei žinai, kad grįžęs atsigaivinsi vėsiame bute, lengviau ryžtiesi pasivaikščiojimui net ir karščiausiomis dienomis.
Praktiniai žingsniai ryšiui su gamta stiprinti
Pirmiausia – susiraskite artimiausią parką ar žaliąją zoną. Išmatuokite, kiek laiko užtrunka nueiti. Daugumai tai bus mažiau nei tikėjosi.
Antra – integruokite gamtą į esamus įpročius. Jei kasdien geriate rytinę kavą, pabandykite tai daryti lauke. Jei skaitote naujienas telefone, darykite tai parko suolelyje. Nereikia kurti naujų ritualų – tik perkelti esamus.
Trečia – pasiruoškite namų aplinką taip, kad grįžimas būtų malonumas. Vasarą tai reiškia vėsias patalpas, kuriose kūnas gali atsistatyti po buvimo saulėje. Kai namai tampa atgaivos vieta, o ne dar vienu diskomforto šaltiniu, ryšys su gamta tampa tvarus.
Galiausiai, nepamirškite – net trumpas kontaktas su žaluma turi poveikį. Dvidešimt minučių parke geriau nei nulis. Tyrimai rodo, kad netgi žiūrėjimas pro langą į medžius sumažina stresą. Tačiau niekas nepakeis tikro buvimo lauke, kai vėjas liečia veidą, o kojos jaučia žemę.
Gamta niekur nedingo. Ji laukia už durų, parkuose ir skveruose, upių pakrantėse ir miesto miškuose. Tereikia išeiti.
