Pirmą kartą ant ledo viskas atrodo paprasta: užsiriši, išvažiuoji, ir važiuoja. O tada po kelių kartų ateina keistas jausmas, kurio iš pradžių net nepavadini. Lyg ir stovi ant pačiūžų, bet jos „neklauso“. Posūkyje slysta, stabdant reikia daugiau jėgos, o kojos pavargsta greičiau. Daugelis tada kaltina save. „Gal aš nemoku.“ Dažnai problema būna visai ne žmoguje, o briaunose.
Pačiūžos turi aštrumą, kuris laikui bėgant dingsta. Ir kai jis dingsta, ant ledo keičiasi viskas: nuo saugumo iki nuotaikos.
Kada dažniausiai reikia galąsti, jei čiuoži kaip normalus žmogus
Nėra vieno „teisingo“ skaičiaus, nes vieni čiuožia kartą per mėnesį, kiti varo kas savaitę. Dar priklauso ir nuo ledo. Kai ledas kietas, briaunos dyla greičiau. Kai ledas minkštesnis, kartais išsilaiko ilgiau.
Jei čiuoži pramogai, daugeliui užtenka galandinimo kas kelis išėjimus. O jei ant ledo praleidi daug laiko, mėgsti greitį, staigius stabdymus, briaunos „suvalgomos“ greičiau. Čia veikia labai paprasta logika: kuo daugiau spaudimo, tuo greičiau nusidėvi.
Svarbiausia yra ne kalendorius, o pojūtis. Nes briaunos dėvisi ne tada, kai tau patogu, o tada, kai tu jomis dirbi.
Ženklai, kad laikas galąsti, net jei dar vakar viskas buvo gerai
Man labiausiai patinka tie ženklai, kurie pasijunta kūnu. Nes kai pradedi juos atpažinti, sutaupai ir nervų, ir griuvimų.
Dažniausi signalai būna tokie:
posūkyje pačiūžos pradeda slysti į šoną, lyg „išneša“
stabdant nejauti tvirtumo, o sustojimas užsitęsia
darai tą patį judesį, bet reikia daugiau jėgos
ant ledo jautiesi nesaugiai, nors greitis toks pats kaip visada
po čiuožimo labiau pavargsta pėdos, nes jos kompensuoja aštrumo trūkumą
Šitas sąrašas skamba paprastai, bet realybėje jis labai tikslus. Nes kai briauna aštri, pačiūžos laiko ledą. Kai briauna atšimpa, tu pradedi „gaudyti“ balansą visą laiką, net to nepastebėdamas.
Paprastas testas, kurį gali padaryti dar prieš eidamas ant ledo
Yra vienas momentas, kuris man visada suveikia. Paimi pačiūžą ir lengvai perbrauki pirštu per briauną, atsargiai. Ne spaudžiant, ne braukiant kaip su peiliu, tiesiog pajauti.
Aštri briauna jaučiasi aiškiai, tarsi turėtų kampą. Atšipusi briauna būna apvali, „minkšta“. Jei briauna atrodo lyg slidus metalas be charakterio, ant ledo ji ir elgsis taip pat.
Dar vienas dalykas, kurį pastebi akys: jei briauna turi nelygumų, mažų įmušimų, tai dažnai reiškia, kad jausis kabinimas vienoj vietoj ir slydimas kitoj. Tada čiuožimas tampa nervingas.
Kas nutinka, jei per ilgai atidėlioji galandinimą
Atidėliojimas kainuoja ne tik komfortą. Dažniausiai jis kainuoja pasitikėjimą. Kai pačiūžos slysta, tu automatiškai pradedi važiuoti atsargiau, labiau įsitempi, mažiau bandai. O tada visas čiuožimo malonumas dingsta.
Blogiausia dalis yra ta, kad žmonės tada dažnai meta pačiūžas į kampą. „Man tiesiog nepatinka čiuožti.“ Nors realiai būtų užtekę vieno gero galandinimo ir viskas vėl būtų smagu.
Kaip iš galandinimo išeiti laimingam, o ne nusivylusiam
Galandinimas nėra vien „padarykit aštriai“. Kartais verta pasakyti, kaip čiuoži. Ar labiau pramogai, ar mėgsti greitesnį važiavimą. Meistras dažnai supranta, ko tau reikia, jei pasakai normaliai, be bandymo pasirodyti.
Ir kai atsiimi pačiūžas, pirmas išėjimas ant ledo būna kaip mažas restartas. Staiga posūkiai vėl laikosi, stabdymas tampa lengvas, o tu pats jautiesi drąsesnis. Tada ir norisi grįžti dar kartą.
Jei jauti bent vieną iš tų signalų, nedelsk. Gerai pagaląstos pačiūžos dažnai yra pigiausia investicija į gerą laiką ant ledo.
