Rankos dreba, prakaitas pila, širdis spurda, o galvoje – rūkas. Tuoj viskas praeis, pagalvoji. Gal neišsimiegojai, gal tiesiog nerimas, dar viena kava tuščiu skrandžiu. Bet jei tai kartojasi vis dažniau – reikėtų sustoti ir paklausti: ar tikrai viskas gerai?
Būtent taip atsitiko Laurai, 34 metų komunikacijos specialistei. Vieną rytą važiuodama į darbą ji pajuto tokį stiprų galvos svaigimą, kad teko sustoti šalikelėje. „Maniau, kad alpstu. Rankos šalo, širdis mušė kaip pašėlusi, nieko negalėjau aiškiai pasakyti. O juk ryte tik išgėriau kavos“, – pasakoja ji. Galiausiai diagnozė buvo netikėta: reaktyvi hipoglikemija.
Kas ta hipoglikemija ir kodėl apie ją kalbama taip mažai?
Hipoglikemija – tai būklė, kai staigiai krenta cukraus kiekis kraujyje. Ir priešingai nei daugelis galvoja, tai nutinka ne tik diabetu sergantiems žmonėms. Kai kurie net neturi jokios diagnozuotos ligos, bet jų kūnas reaguoja į maistą, stresą ar fizinį krūvį taip, kad cukraus kiekis sminga žemyn.
Tai ne pavienis atvejis. Tūkstančiai žmonių Lietuvoje kasdien jaučia simptomus, kurie paslepiami po „nerimo“ ar „nuovargio“ etikete. O iš tikro – tai kūno signalas, kad jam trūksta kuro.
Simptomai, kuriuos per dažnai ignoruojame
Jei bent kelis kartus savaitėje pajunti, kad:
- ima drebėti kūnas, ypač rankos
- sunku susikaupti, kalba painiojasi
- per daug prakaituoji, nors nėra karšta
- širdis plaka ne pagal ritmą
- jaučiasi nuovargis iš niekur
– tavo kūnas gali reikalauti daugiau nei tiesiog poilsio. Tai gali būti ženklas, kad cukraus lygis nukrito pavojingai žemai.
Kai kurie žmonės net praranda sąmonę. Kiti – tiesiog pripratę gyventi „ant ribos“, galvodami, kad tai normalu. Bet tai – nėra normalu. Ir jei dažnai valgai saldžiai, geri kavą tuščiu skrandžiu ar šokinėji tarp darbo ir sporto be maisto – rizika tik didėja.
Kodėl gydytojai dažnai tai praleidžia?
Problema ta, kad hipoglikemija yra nematoma tol, kol nepagaunama tyrimo metu. O jei eini pas gydytoją „kai jau gerai jautiesi“ – tyrimai rodo, kad viskas gerai. Gydytojas tik gūžteli pečiais. O tau lieka spėlioti.
Laura sako, kad prireikė beveik pusmečio, kol viena endokrinologė pasiūlė pasidaryti gliukozės tolerancijos testą. Būtent jo metu buvo užfiksuotas staigus cukraus kritimas po valgio.
Ką daryti, jei įtari, kad tai – tavo problema?
Pirmiausia – pradėk stebėti savo savijautą praėjus valandai ar dviem po valgio. Jei tada pradeda drebėti rankos, galva apsunksta, atsiranda alkio jausmas, nors ką tik valgei – tai gali būti pirmasis ženklas.
Taip pat verta išbandyti keletą pakeitimų:
- valgyk dažniau, bet mažesnėmis porcijomis
- venk saldžių gėrimų, desertų ir baltų miltų tuščiu skrandžiu
- ryte pirma valgyk, tik tada – kava
- jei jautiesi blogai – negerk tik vandens, suvalgyk ką nors baltyminio ar riebaus
Svarbiausia – nekaltink savęs. Tai ne „psichosomatika“ ir ne „pervargimas“. Tai cheminiai procesai tavo kūne. Ir jei jie išsibalansuoja, tavo savijauta keičiasi visais frontais.
Tikras pavojus – kai pripranti
Blogiausia, ką gali padaryti – priprasti. Priprasti gyventi su nuolatiniu nuovargiu, nervingumu, drebančiais pirštais ir širdimi, kuri tarsi niekada nesusitvarko. Hipoglikemija nėra mirtina, bet ją ignoruojant – gali tapti rimta problema, paveikti tavo darbingumą, psichiką, net santykius.
Laura šiandien gyvena kitaip. Ji visada turi riešutų ar sūrio, negeria kavos tuščiu skrandžiu ir sako: „Aš vėl tapau savimi. O buvau jau pamiršusi, ką reiškia jaustis gerai.“
Gal tai ir tavo istorija?
