Kai kalbame apie sveikatą, mėgstame skaičius. Cholesterolis, kraujospūdis, hemoglobinas — viskas išmatuojama, palyginama, pažymima žaliai arba raudonai. Emocinė būklė tokių patogių rodiklių neturi, todėl apie ją dažniausiai kalbama miglotai: „šiaip nieko”, „būna ir blogiau”, „tiesiog pavargau”.
Skaičių vis dėlto yra. Tik jie kitokie — statistiniai, apibendrinti ir dažnai nemalonūs.
Vienas iš aštuonių
Pasaulio sveikatos organizacijos vertinimu, maždaug vienas iš aštuonių planetos gyventojų gyvena su kokiu nors psichikos sveikatos sutrikimu. Ne su „faze”, ne su „sunkiu laikotarpiu” — su būkle, kuri turi eigą, gydymo principus ir prognozę.
Didžiąją to skaičiaus dalį sudaro depresija ir nerimo sutrikimai. Tarptautinėse ataskaitose depresija jau daugiau nei dešimtmetį laikosi tarp pagrindinių negalios priežasčių pasaulyje — aplenkdama nemažai būklių, kurias intuityviai laikytume kur kas rimtesnėmis.
Statistikoje tai atrodo kaip eilutė lentelėje. Kabinete tai atrodo visai kitaip: ateina žmogus, kurį pasitinka psichologas, o pirmas darbas būna net ne gydyti, o padėti pavadinti tai, kas vyksta. Labai dažnai iki tol žmogus neturėjo savo būsenai net žodžių.
Keturi procentai, kurių niekas nemato
EBPO ir Europos Komisijos vertinimais, prastos psichikos sveikatos kaina Europos Sąjungos šalyse siekia daugiau nei 4 % bendrojo vidaus produkto. Tai toli gražu ne vien gydymo išlaidos. Didžiąją sumos dalį sudaro nedarbingumas, sumažėjęs produktyvumas ir anksti nutrūkusios karjeros.
Kitaip tariant, net jei į žmogų žiūrėtume šaltai — kaip į ekonominį vienetą — neveikimas kainuoja brangiau nei veikimas. Bet mes vis tiek delsiame.
Lietuviškas kontekstas
Lietuvos savižudybių rodiklis per pastaruosius du dešimtmečius sumažėjo maždaug perpus. Tai milžiniškas pokytis, apie kurį kalbama stebėtinai mažai. Ir vis dėlto rodiklis tebėra vienas aukščiausių Europos Sąjungoje.
Šis paradoksas svarbus dėl dviejų dalykų vienu metu. Jis rodo, kad pagalbos prieinamumas iš tikrųjų veikia — ir kartu rodo, kiek dar liko nueiti.
Kodėl vyrai duomenyse pasirodo vėliau
Beveik visose Europos šalyse kartojasi tas pats vaizdas: moterys dėl emocinės savijautos kreipiasi dažniau, o vyrai sunkiausius rodiklius sukuria pačioje statistikos pabaigoje — ten, kur pagalba jau nebespėja.
Priežastis nėra ta, kad vyrai rečiau sunkiai jaučiasi. Priežastis ta, kad jų būsena dažniau reiškiasi ne liūdesiu, o dirglumu, nemiga, alkoholiu ar galvos bei nugaros skausmais. Šie požymiai lengvai nurašomi darbui, orams ir amžiui. Todėl žmogus metų metus vaikšto pas įvairius specialistus, o tikroji priežastis lieka nepaliesta.
Vienuolika metų
Tarptautiniuose tyrimuose kartojasi dar vienas skaičius, keliantis bene daugiausia nuostabos: nuo pirmųjų simptomų iki kreipimosi pagalbos vidutiniškai praeina apie vienuolika metų.
Jis atrodo neįtikėtinas tol, kol nepradedi skaičiuoti savo paties atidėliojimų. Metai, kai „tiesiog buvo įtemptas sezonas darbe”. Kiti, kai reikėjo persikelti. Dar keleri, kai augo vaikai. Nė vienas iš šių paaiškinimų nėra melas — tik jie visi surikiuoja į vieną ilgą eilę.
Per tą laiką būsena nestovi vietoje. Persitvarko miego ritmas, siaurėja bendravimo ratas, prisideda kūniniai simptomai — įtempti pečiai, virškinimo negalavimai, galvos skausmai. Ir kai žmogus pagaliau ateina, dirbti tenka nebe su viena problema, o su dešimtmečiu aplink ją susiformavusių įpročių.
Prie to prisideda dar viena statistikos eilutė: apie pusė psichikos sveikatos sutrikimų prasideda iki keturiolikos metų amžiaus. Vadinasi, nemaža dalis suaugusiųjų, šiandien sėdinčių kabinete, pirmuosius signalus pajuto dar mokykloje — tik tada niekas jų taip nepavadino.
Kodėl skaičiai nepadeda
Problema su statistika ta, kad ji niekada neatrodo apie mus. „Vienas iš aštuonių” reiškia, kad septyniems viskas gerai — o save mes beveik visada priskiriame prie tų septynių.
Todėl praktikoje už procentus daug naudingesni paprasti klausimai. Ar būsena trunka ilgiau nei dvi savaites? Ar ji nepraeina net gerai pailsėjus? Ar pasikeitė miegas, apetitas, gebėjimas susikaupti? Ar dingo malonumas iš to, kas anksčiau džiugino?
Dviejų savaičių riba nėra pramanyta — būtent ja remiasi tarptautiniai diagnostikos kriterijai. Ji nereiškia, kad keturioliktą dieną kažkas įvyksta. Ji tiesiog žymi ribą, ties kuria laikina reakcija į aplinkybes ima virsti savarankiška būkle, gyvenančia savo gyvenimą.
Jei atsakymai kartojasi, statistika nustoja būti abstrakti.
Kur ieškoti atramos
Pastaraisiais metais pagalbos žemėlapis Lietuvoje pasikeitė. Emocinė sveikata palaipsniui integruojama į bendrą medicinos praktiką, o ne laikoma atskira sritimi kažkur nuošalyje. Pavyzdžiui, Kauno reabilitacijos ir šeimos medicinos klinika Antalgija dirba pagal principą, kad specialistai priima po vienu stogu — todėl žmogus, atėjęs dėl nugaros skausmo ar nuolatinio nuovargio, prireikus nesiunčiamas ieškoti pagalbos į kitą miesto galą.
Iš šalies tai atrodo kaip smulkmena. Praktikoje būtent „kitas miesto galas” ir yra tas taškas, kuriame daugelis paprasčiausiai pasiduoda.
Ką verta prisiminti
Skaičiai nėra nuosprendis. Jie tik žemėlapis, rodantis, kad tai, ką patiriame po vieną ir tyliai, iš tikrųjų patiriama masiškai.
Ir jei jau cholesterolį matuojame kartą per metus, keista, kad savo emocinės būklės nepasitikriname niekada.
